Foto: Kęstutis Pleita

Fizinės bausmės vaikams: jėgos ar bejėgiškumo įrodymas?

Su kuo jums asocijuojasi žodis „bausmė“? Su beržine koše, diržu? Nejaugi nežinote kitų priemonių kovoti su nepaklusniu elgesiu? Ko siekiama fizinėmis bausmėmis ir, ar jos tikrai nepalieka žymių amžiams, jei ne vaiko kūne, tai galvoje?
Apie vaikų elgesio koregavimo būdus, bausmių tipus ir tai, kaip tėvai turėtų elgtis su vaikais jiems neklausant, sutiko pasikalbėti psichologė Giedrė Gutautė-Klimienė. Ji pradeda pokalbį tvirta savo nuomone: „Geriau vaiką ne bausti už netinkamą elgesį, o skatinti už tinkamą elgesį.“

Sutinkame, kad nors patartina bausmių vengti, visgi kartais iš tiesų nepavyksta jų išvengti. Psichologė pažymi, kad geriausios bausmės yra tos, kurios tiesiogiai susijusios su netinkamo elgesio pasekmėmis, pavyzdžiui, išpilto vandens išvalymas ir panašiai. Taip pat, anot jos, neblogos bausmės ir kartais itin veiksmingos, gali būti svarbių privilegijų atėmimas.

Pašnekovė pabrėžia, kad svarbiausia atminti, kad kitokio pobūdžio bausmės, tokios kaip fizinės jėgos naudojimas prieš vaiką, bei atėmimas iš vaiko to, kas jam būtina yra netoleruotinos ir visiškai netinkamos.

Ji įsitikinusi, kad fizinės bausmės yra visiškai netinkama, o ir nelabai veiksminga auklėjimo priemonė: „ Naudojama kaip auklėjimo priemonė, ji nekoreguoja vaiko elgesio. Fizinės bausmės kaip tik skatina elgesio problemas. Be to, jos didina vaikų pyktį, nepasitenkinimą, apmaudą, nuoskaudą. Taip pat jos gali skatinti vaikų agresyvų elgesį, kaip stiprių, su fizine bausme susijusių, neigiamų jausmų išraišką.“

Psichologė mano, kad fizinės bausmės yra netinkamas pavyzdys, tėvų propaguojamas elgesio modelis, savotiška elgesio norma, kuria vėliau vadovaujasi ir patys vaikai: „Naudodami fizines bausmes, tėvai bando įtvirtinti savo jėgą prieš vaiką, tačiau iš tiesų tai yra labiau bejėgiškumo, nei jėgos įrodymas.“

Taigi fizinės bausmės gali netgi sugriauti tėvų ir vaikų santykius, didinti atstumą tarp jų, mažinti galimybę suprasti vieniems kitus.

Be to, pašnekovė įspėja, kad fizinės bausmės, patirtos vaikystėje, suaugus gali turėti keletą neigiamų pasekmių: „Pirmiausia, tai gali būti savivertės problemos, žmogus gali jaustis bejėgiu, silpnu, negalinčiu apsiginti. Taip pat fizines bausmes patyręs vaikas vėliau gali rinktis partnerį, kuris jį muš, nes suvoks mušimą, kaip savotišką meilės išraišką. Be abejo, toks suaugęs dažniau bus linkęs ir pats smurtauti, ne tik vaikų, bet ir sutuoktinio atžvilgiu.“

Pokalbio metu aptariame ir keletą netinkamo elgesio priežasčių: „Viena iš jų – tyrinėti pasaulį. Šiuo atveju svarbu būtų ne bausti vaiką, o paaiškinti, parodyti, kas ir dėl ko vyksta. Kita priežastis – nustatytų ribų tikrinimas, kiek jos kintamos, praplečiamos, nestabilios. Šioje vietoje taip pat svarbu, ne tiek bausti vaiką, kiek laikytis savo tvirto „ne“. Reikia nepasiduoti vaiko manipuliavimui ir provokacijoms, atspindint vaiko jausmus, parodant supratimą jam, bet nekeičiant savo nusistatymų, o kartais tiesiog ignoruojant vaiko netinkamą elgesį.“

Trečioji dažnai pasitaikanti netinkamo elgesio priežastis, anot G. Gutautės-Klimienės, yra noras gauti tėvų dėmesį. Toks elgesys dažniausiai pasireiškia tada, kai tėvai nekreipia dėmesio į vaiką, kai jis elgiasi tinkamai, o atkreipia tik tada, kai jis ką nors padaro ne taip. Norint sustabdyti tokį vaiko elgesį, svarbu pradėti rodyti vaikui dėmesį, ne tada, kai jis elgiasi netinkamai, o tada, kai jis elgiasi gerai, arba kai jis nustoja elgtis netinkamai.

G. Gutautė-Klimienė dalijasi ir patarimais, kaip kovoti su vaikų „ožiukais“, nepaklusniu elgesiu: „Visų pirma, svarbu, kad šeimoje būtų aiškios taisyklės, kas vaikui leidžiama, o kas – ne. Aiškios taisyklės ir ribos padeda vaikams jaustis saugiau, jiems kyla mažiau noro tikrinti jas, tai yra „ožiuotis“. Be abejo, vaikų „ožiukų“ neišvengia nei vieni tėvai, tai natūralus vaikų elgesys, tačiau tam, kad jie netaptų pernelyg dažni, svarbu turėti aiškias ribas, bei jų laikytis.

Taigi psichologė pataria niekada nekeisti savo pasakyto „ne“ į „taip“, vien dėl to, kad vaikas iškelia tėvams nemalonią sceną.

Be to, pasak psichologės, pabrėžtina ir tai, kad dažnai mama ir tėtis kiek skirtingai elgiasi ir auklėja vaikus: „Tai yra natūralu, kaip ir tai, kad moterys ir vyrai yra skirtingi ir jų vaidmenys skiriasi. Tai naudinga vaikui, suvokiant lyčių skirtumus. Tačiau tai nėra naudinga, jei meilę ir šilumą gauna tik iš mamos, o iš tėvo tik bausmes ir smerkimą. Ypač tai yra ydinga berniukams, kurie tėvą laiko savo etalonu, idealu.“

Taigi nekyla abejonių, kad abu tėvai turėtų stengtis suprasti, atjausti, paguosti savo vaiką. Ir, be abejo, būtų idealu, kad abu tėvai sutartų dėl vaiko auklėjimo metodų, nes tik tada jie bus tikrai veiksmingi ir atneš geriausius rezultatus.

Publikuota www.alfa.lt 2011.12.20