Foto: Vytautas Strikauskas

Ilgas gyvenimas nesusituokus – tiesus kelias į poros griūtį?

Šiandien tapo įprasta gyventi „susimetus“. Tačiau specialistai kone vienu balsu tvirtina, kad ilgas gyvenimas nesusituokus yra didžiulis pavojaus signalas santuokai. Ar tikrai sugyventinių statusas susijęs su vedybų atidėjimu ar net jų vengimu?
Psichologė Giedrė Gutautė-Klimienė paaiškino, kad keičiantis gyvenimo nesusituokus statusui visuomenėje, kinta ir paties gyvenimo nesusituokus forma bei kokybė. Kuo toliau, tuo mažiau lieka skirtumų tarp šių dviejų (santuokos ir gyvenimo kartu nesusituokus) šeimos kūrimo būdų, ypač kai net ir teisiškai partneriai įgauna panašias teises ir pareigas, tačiau tyrimų rezultatai, anot pašnekovės, verčia sunerimti.

„Nemažai tyrimų rodo, jog gyvenimas nesusituokus dažnai siejasi su prastesne santykių kokybe. Priežasčių tam yra nemažai, tačiau pagrindinė yra ta, kad, gyvendami nesusituokę, partneriai yra linkę mažiau įsipareigoti bei mažiau investuoti į santykius“, – dėstė pašnekovė.

Ji pridūrė, kad yra taip pat ištirta, jog sugyventiniai netgi jaučia mažiau tarpusavio bendrumo, mažiau jaučiasi svarbūs vienas kitam: „Kitaip tariant, normatyvinė ir teisinė parama, duodama santuokai, gali sumažinti netikrumo jausmą ir paskatinti individus daugiau investuoti į santykius. Didesnių investicijų pasekmė gali stiprinti sąjungą ir didinti pasitenkinimą santykiais.“

Dažnai, anot psichologės, gyvendami nesusituokę, partneriai nėra tikri dėl savo sprendimo. Tai mažina stabilumą santykiuose. „Iš tiesų gyvenančios kartu nesusituokusios poros yra mažiau stabilios, ir jei jos netampa sutuoktinių poromis, dauguma jų išyra“, – teigė psichologė.

Dar viena tendencija, pasak psichologės, siejasi su tuo, kiek ilgai pora bendravo prieš santuoką, tiksliau, kiek prieš ją gyveno kartu: „Ilgas gyvenimas kartu nesusituokus prieš santuoką – daugiau nei porą metų, tyrimų duomenimis, siejasi su didesne skyrybų tikimybe.“

Iš tiesų juk dažnai atsitinka taip, kad ilgą laiką draugavusi pora pagaliau susituokia, bet labai greit po to išsiskiria. Kas atsitinka, paaiškino psichologė: „Taip gali atsitikti dėl to, kad sutuoktiniai įpranta prie vienokio statuso, o jam pakitus, iškyla nauji prisitaikymo prie kitokio statuso klausimai, kurių ilgai gyvenę kartu nesitiki, dėl to sunkiau adaptuojasi.“

Taip pat, anot G. Gutautės-Klimienės, gali būti taip, kad vienas iš sutuoktinių pradeda tikėtis iš kito naujo vaidmens atlikimo, tai yra kitokio elgesio, naujų pareigų vykdymo, o kitas to daryti nenori ir nesupranta, kodėl kas nors turi keistis. Dėl to pradeda kilti dideli nesutarimai.

„Yra ir kitų priežasčių, tarkim, kad dažnai jau ir taip nelabai gerus santykius partneriai mėgina sustiprinti santuoka, tačiau tai nepadeda jiems išspręsti įsisenėjusių problemų“, – žeria gyvenimiškus pavyzdžius psichologė.

Pasiteiravome pašnekovės, kaip ji paaiškintų posakį, kad meilė trunka trejus metus. Ar tai tik mitas, ar yra šiek tiek tiesos?

„Tai, kad meilė trunka trejus metus, galima laikyti ir mitu, ir tikrove. Iš tiesų, remiantis Lietuvos ir kitų šalių statistikos duomenimis, 2–4 santuokos metais skyrybų tikimybė gerokai padidėja, tai yra daugiausia skyrybų įvyksta būtent tuo laikotarpiu“, – dėstė G. Gutautė-Klimienė.

Ji taip pat paaiškino, kad kai kurie teoretikai netgi randa tam pagrindimą žmogaus prigimtyje: „Jie teigia, kad žmonės sutverti kurti trumpalaikius (maždaug 4 metų trukmės) santykius, kuriuose gimus vaikui ir paauginus jį porą metų nelieka būtinumo likti kartu. Aiškinama, kad santykiai yra skirti tik vaiko paauginimui pirmus metus, tačiau ši teorija susilaukia nemažai kritikos ir skeptikai teigia, jog žmonių prigimtis yra kurti ilgus, visą gyvenimą trunkančius santykius, jie remiasi prieraišumo teorijomis ir prieraišumo mechanizmu.“

„Taigi, manau, negalima būtų teigti, jog meilė trunka trejus metus. Tiesiog meilė laikui bėgant keičia formą. Pirmieji 3 metai tikriausiai yra tie metai, kai įsimylėjimas, pažinus kitą asmenį geriau, išmokus arba neišmokus su juo būti, jį priimti, puoselėti ir gerbti, arba tampa, arba netampa tikrąja meile“, – dalijosi mintimis G. Gutautė-Klimienė ir patikslino, kad daug kas priklauso ne tik nuo žmonių prigimties, bet ir nuo kultūrinių, socialinių normų ir vertybių.

Apibendrindami galime pasakyti, kad visoms poroms egzistuojančių laiko ribų, kurios joms garantuotų darnius ir ilgalaikius santykius ar kaip tik jų nebuvimą, nėra. Tai tik tam tikros tendencijos, ir tikrai nereiškia, kad šios tendencijos gresia visoms poroms.

Publikuota www.alfa.lt 2012.01.16