Garsus austrų psichoterapeutas Alfredas Adleris savo teorijoje teigė, kad itin svarbus vaikų gimimo eiliškumas (ar esi pirmas vaikas šeimoje ar antras, jauniausias, vyriausias). Anot jo, tai itin veikia vaiko įgyjamą patirtį ir jausmus. O kas lemia, gerus brolių ir seserų santykius? Psichologė Giedrė Gutautė-Klimienė teigia, kad iš tiesų tai, ką pastebėjo A. Adleris, nėra iš piršto laužta: „Jo pateikiamos pirmojo, antrojo, trečiojo, jauniausio, vyriausio vaiko šeimoje charakteristikos labai dažnai atitinka tai, ką galime stebėti šeimose.“
Specialistė pažymi, kad visgi nereikėtų imti A. Adlerio pateiktų charakteristikų, kaip visiems ir kiekvienam vaikui vienodai tinkamų – tai yra tik gairės, kurios gali geriau padėti suprasti savo vaikus, kas juos veikia ir kas juos verčia elgtis vienaip ar kitaip, priklausomai nuo to, kuris vaikas šeimoje jis yra: „Tarkime, svarbu suprasti pirmojo vaiko norą atitikti tėvų lūkesčius, jauniausiojo norą būti didžiuoju maištininku, o viduriniojo norą laviruoti tarp visų.“
Brolių-seserų santykių kokybei tėvų šeima neabejotinai daro esminę įtaką. Juk būtent tėvų šeimoje formuojasi jų santykiai, nusistovi tam tikri bendravimo modeliai, tinkamai arba netinkamai sprendžiami tam tikri konfliktai.
Būtent šie, anot psichologės, tėvų šeimoje susiformavę bendravimo, jėgos pasiskirstymo ir kiti modeliai, bei konfliktų sprendimo būdai perimami ir bendraujant jau suaugus.
Tad galime daryti išvadą, jog tėvai turi labai didelę įtaką ne tik tam, kaip jų vaikai bendrauja vaikystėje, bet ir tam, kaip jie bendraus suaugę.
Kaip elgtis tėvams, jei visgi vaikai tarpusavyje nesutaria? Kokių klaidų nedaryti, pataria G. Gutautė-Klimienė: „Tėvams yra svarbu išlaikyti neutralumą, stengtis laikytis teisingumo principo ir nepalaikyti vieno iš vaikų labiau vien dėl to, kad, pavyzdžiui, ji yra mergaitė, arba kad jis yra jauniausias. Taip pat svarbu yra padėt vaikams spręsti tarp jų kylančius konfliktus tinkamai, padėti jiems išsakyti kylančius jausmus, suprasti, palaikyti, nukreipti juos tinkama kryptimi.“
Pašnekovė pabrėžia, kad vaikų konfliktai gali būti labai destruktyvūs, bet taip pat jie gali būti ir skatinantys vaikus tobulėti, stiebtis, stengtis. Todėl svarbu yra tai, ar jie tinkamai sprendžiami.
Kalbant apie pagrindinius konfliktus, kylančius tarp brolių ir seserų vaikystėje, psichologė sako, jog
vienas iš pagrindinių ir esminių konfliktų – tai konkurencija dėl tėvų dėmesio. Be šios, taip pat paminėtina konkurencija dėl pasiekimų, gebėjimų, galių pasiskirstymo.
G. Gutautė-Klimienė įspėja, kad, jei šie konfliktai nebūna tinkamai išspręsti vaikystėje, kad jie dažnai persikelia ir į suaugusiųjų gyvenimą. Tuomet tokiems broliams, seserims sunkiai sekasi sutarti, nuoširdžiai bendrauti – tarp jų ir toliau vyksta kartais akivaizdi, o kartais ir užslėpta konkurencija.
Pasiteiraujame psichologės, ar yra reikšmingas metų skirtumas tarp brolių, seserų? Gal yra nustatytas ir idealus metų skirtumas?
„Kiekvienas amžiaus skirtumas turi savų privalumų ir trūkumų. Pavyzdžiui, jei skirtumas tarp vaikų nedidelis (metukai ar du), jiems lengviau bus būti draugais, kadangi domėsis panašiais dalykais, žaislais. Tačiau kartu iškils didesnė konkurencija dėl tėvų dėmesio. Jei vienas iš vaikučių vyresnis aštuoneriais ar net dešimčia metų, savaime suprantama, bendrų interesų jie beveik neturės. Tačiau „vyresnėlis“ mokysis atsakomybės, rūpintis mažesniuoju šeimos nariu, o jaunesnysis vaikas turėsi pavyzdį, į kurį galės lygiuotis, kreiptis patarimo ar prašyti pagalbos“, – aiškina pašnekovė.
Ji priduria, kad visgi sudėtingesnis amžiaus skirtumas tarp vaikų – penkeri metai, penkiametis į naują šeimos narį gali sureaguoti stipriau: „Taip atsitinka, nes 8–10 metų vaikui nebereikia tiek tėvų dėmesio, kiek reikia mažyliui, tad esant tokiam ar didesniam amžiaus skirtumui pasidalyti tėvų dėmesį yra lengviau.“
Paaiškėjo, kad tarp paaugusių pametinukų pavydo taip pat būna mažiau, nes jie tiesiog neatsimena savęs po vieną (panašiai kaip tarp dvynukų), jie nejaučia, kad būtų kažką praradę. Tačiau penkiametis mažylis jau pakankamai sąmoningas, supranta, kad dėmesio jam sumažėjo, o tokiu amžiaus tarpsniu jam dar jo labai reikia.
Visgi panašu, kad idealiausio skirtumo tikriausiai nėra, o ir tai, kaip vyresnysis vaikas reaguos į jaunesnįjį labai stipriai priklauso nuo to, kaip tėvai sugebės paskirstyti savo dėmesį tarp vaikų.
O kaip jaučiasi vaikas, kuris neturi brolių ir seserų? Ar šis veiksnys kaip nors turi įtakos jo gyvenimui?
Psichologė pažymi, kad brolius, seseris turintiems vaikams dažnai lengviau adaptuotis įvairiose socialinėse situacijose, jie dažnai anksčiau išmoksta užmegzti artimus ryšius su panašaus amžiaus žmogumi, dažnai geriau sugeba dalintis, užjausti, padėti, paguosti: „Jie dažnai anksčiau išmoksta svarbių socialinių įgūdžių. Brolių, seserų neturintys vaikai dažnai būna pernelyg išlepinti, įpratę, kad visi „šokinėja pagal jų dūdelę“. Tai vėliau gali apsunkinti jų bendravimą su kitais. Tačiau tai labai stipriai priklauso nuo konkrečios šeimos ir auklėjimo šeimoje.“
Užbaigdama pokalbį G. Gutautė-Klimienė pataria, kaip auklėti vaikus, kad užaugę, jie būtų vienas kitam atrama: „Svarbu, kad šeimoje kiekvienas vaikas būtų savaip vertinamas, ypatingas ir svarbus, kad konkurencija tarp brolių, seserų neužimtų pagrindinės vietos jų bendravime. Taip pat itin svarbu, kad vaikai būtų mokomi dalintis, padėti vienas kitam, vienas kitą paremti, palaikyti, atjausti ir už tai gautų tėvų palaikymą, padrąsinimą, paskatinimą.“
Akivaizdu viena – tai, jog vaikai būtų vienas kitam atrama ir suaugus, visų pirma, jie tokiais vienas kitam turi tapti jau vaikystėje.