Gyvenimas kartu iki santuokos didina skyrybų tikimybę
Praėjusio amžiaus antroje pusėje Lietuvoje ėmė daugėti skyrybų. Jei 1945 m. skyrėsi 35 poros, 1950 - 625, o 1977 - jau 10 298 porų. Nuo 1980-ųjų per metus skirtingais keliais pasuka apie 11 tūkst. porų. Tai apie pusė sudaromų santuokų. JAV statistikos duomenimis, išyra 1/2-2/3 santuokų. Mokslininkų teigimu, skyrybų skaičius nuo praėjusio amžiaus daugėja dėl laisvėjančių religinių, bei lyčių tarpusavio santykių. „Šiais laikais skyrybų gausą lemia ir tai, kad tuokdamosi poros turi mažiau pareigų, bet daugiau teisių, mažesnę toleranciją. Skiriamasi greičiau, nei anksčiau, nes moterys tapo nepriklausomos, drąsiau nutraukia ryšius su vyrais, naudojančiais agresiją, prievartą", sako klubo „Mirgos namai" psichologė Giedrė Gutautė.
Kokiu metu santuoka pažeidžiamiausia?
Tyrinėtojai nurodo kelis krizinius santuokos etapus:
- Pirmieji santuokos metai, kai tenka taikytis prie partnerio.
- Metas, kai sutuoktiniai tampa tėvais. Nors ir planuota, laukta, tėvystė tampa stresu. Prisitaikymas prie naujų pareigų, naujo gyvenimo tampa išbandymu santuokai.
- Vaikų paauglystės metas įvardijamas vienu iš blogiausiu santuokos laikotarpiu.
- Kai vaikai palieka namus, sutuoktiniams vėl tenka mokytis gyventi dviems.
- Sutuoktinio liga, bedarbystė ir kt. laikotarpiai, kai tenka taikytis prie naujų sąlygų, kelia riziką santuokos tvirtumui.
Išoriniai skyrybų rizikos faktoriai
- Mažos pajamos, skurdas kelia konfliktus šeimoje, o tai griauna stabilią santuoką. Ekonominiai faktoriai didesnę įtaką turi moterims, nei vyrams. Beje, tyrimais įrodyta: kuo daugiau uždirba moteris, tuo didesnė tikimybė, jog santykiai iširs.
- Ankstyva santuoka (iki 25 m.). Paprastai tokiame amžiuje žmonės tuokiasi norėdami atsiskirti nuo tėvų, įveikti kompleksus ir panš. Akivaizdu, kad ne tokie turi būti šeimos kūrimo motyvai. Be to, mažos pajamos, nemokėjimas spręsti problemų taip pat prisideda prie santuokos griūties.
- Gyvenimas nesusituokus kartu iki santuokos. Regis, turėtų būti atvirkščiai - gyvendami kartu žmonės vienas kitą patikrino, išbandė. Tačiau kartu iki santuokos gyvenę žmonės mažiau džiaugiasi pačia santuoka, rečiau laiką leidžia kartu, sutuoktiniai jaučiasi mažiau įsipareigoję - nes taip buvo įpratę. Jų manymu, santykius lengva nutraukti.
- Antrosios vedybos. Statistika rodo, jog jos - mažiau patvarios už pirmąsias, skyrybų tikimybė 10 proc. didesnė už pirmą kartą susituokusių. Tai gali būti ir dėl to, kad skyrybos tampa priimtinu problemų sprendimo būdu.
- Tėvų skyrybos. Išsiskyrusių tėvų vaikai turi neigiamą požiūrį į santuoką, nežino, kaip kurti stabilius santykius. Vaikai iš išsiskyrusių šeimų rečiau veda ir dažniau skiriasi. Skyryboms ryžtasi 40 proc. žmonių, augusių išsiskyrusiose šeimose, ir 9 proc., augę pilnose šeimose.
- Dažnos komandiruotės, išvykos, gyvenimas kitoje šalyje. Skiriasi apie 90 proc. tokių porų, kurios didžiumą laiko gyvena atskirai. Kartu kokybiškai praleidžiamas laikas labai svarbus artimam ryšiui tarp sutuoktinių palaikyti.
Kaip santuoką įtakoja asmeninės savybės
Tyrimai rodo - asmens savybės turi įtakos santuokos stabilumui. Tyrėjai neigiamai šeimos institucijos atžvilgiu vertina neurotiškas, emocionalias, impulsyvias asmenybes, o teigiamai - optimistus, savimi pasitikinčius, sąžiningus, emociškai stabilius, ekstravertiškus žmones.
Piktnaudžiavimas alkoholiu, narkotikais neabejotinai didina santuokos griūties riziką. Nereikėtų į tai numoti ranka draugystės pradžioje.
Įrodyta, kad tvirtesnę santuoką sukurs žmonės, turintys panašių būdo bruožų.
Stabilesnės santuokos tų partnerių, kurių panašus išsilavinimas, požiūris į gyvenimą. Laikui bėgant žmonės keičiasi, tad patartina sekti sutuoktinio virsmus, nenutolti nuo jo, kartu kurti naujas vertybes.
Seksualiniai santykiai - itin svarbi santuokos dalis
Manoma, kad dažnesni ir kokybiškesni santykiai yra svarbūs santuokos stabilumui. Kai kurie tyrėjai abejoja, ar žmonės gali būti monogamiški, mano, kad santykiai su vienu žmogumi gali truti apie 4 metus, paskui reikia kito partnerio. Kiti tyrinėtojai teigia, kad žmogus iš esmės yra gabus sukurti gyvenimo trukmės romantinius santykius.
Neištikimybė - vienas didžiausią santuoką griaunančių faktorių. Nes pasitikėjimas partneriu labai svarbus. Tiesa, vienos nakties nuotykis yra mažiau grėsmingas santuokai nei ilgalaikis romantinis ryšys. Neištikimybė dažniausiai ištinka tas poras, kurių santykiai nėra geri.
Jau santuokos pradžioje galima nuspėti skyrybas
- Taip mano kai kurie tyrėjai. Kai santuokos pradžioje retai arba išvis nevartojamas įvardis „mes", skyrybos - gana realios. Tačiau per didelis partnerių susiliejimas taip pat nėra gerai.
- Neigiamas partnerio, santuokos suvokimas. Kai bjaurimasi pačia santuoka, kai nepaisoma partnerio interesų.
- Kai jau santuokos pradžioje juntamas švelnumo stygius.
Patarimai, kaip spręsti konfliktą
1. Garo išleidimas - leisti partneriui išlieti nepasitenkinimą. Pasistengti nereaguoti (nepulti ginčytis, gintis, teisintis ar kaltinti), nes supykęs žmogus, apimtas intensyvių emocijų menkai tegali suvokti, ką pats sako ir kas jam sakoma.
2. Nepasitenkinimo konkretizavimas. Priekaištai dažniausiai būna apibendrinti, nekonkretūs: "Kiek gali tęstis ši betvarkė?" ir panš. Norint pagerinti situaciją, reikia tiksliai žinoti nrepasitenkinimo priežastį. Ji gali būti visai menka, kartais vos susijusi su tuo priekaištu, kurį girdėjote pokalbio pradžioje.
3. Sutikimas, kad kaltinimas, priekaištai turi pagrindą. Puolantysis tikisi, kad bus ginamasi, ir yra pasirengęs "mesti į mūšį rezervą". Kai randamas būdas sutikti su kaltinimu, priešininkas yra nuginkluojamas, jis jau neturi dėl ko pulti. Pravartu pagalvoti ir apie tai, kad nors kaltinimai perdėti, kažkokia dalis tiesos juose ir gali būti. Tai nereiškia, jog pripažįstamas partnerio išsakytų kaltinimų teisumas.
4. Paaiškinimas, kaip jūs suprantate situaciją. Svarbu ne tik suteikti galimybę kaltintojui išsakyti kaltinimus, ir jį supranti, bet ir jam pačiam paaiškinti savo elgesį, motyvus ir tikslus, kad kita konflikto pusė jus suprastų. Tai, kad jūs išklausėte ir bent iš dalies sutikote, kad nepasitenkinimas pagrįstas, teikia vilties, kad partneris išklausys ir jus, tačiau nepamirškite, kad kiekvienas žmogus turi teisę turėti savo asmeninę nuomonę. Tik kai sakysite, kaip jūs matote situaciją, nelyginkite jos su pašnekovo kalba, neįrodinėkite, kad jūs teisus.
5. Abiem pusėm priimtino sprendimo svarstymas. Svarstomos galimybės išspręsti problemą, kiekviena pusė siūlo savo sprendimo variantus, diskutuojama, deramasi, ar tiesiog susitariama, kaip kitą kartą būtų galima išvengti panašaus nesusipratimo.