Foto: Kęstutis Pleita

Vaikų auklėjimas. Atžalų auginimo paslaptys

Sulig kasdiena atsisakome vis daugiau iš sovietinės sistemos laikų atėjusio palikimo – jau paneigta begalė tuo metu vyravusių aksiomų. Net jei kalbėtume apie žmonių gyvenimo būdą, kasdienius santykius, tikslus, ar bendravimo ypatybes – tokius dalykus, apie kuriuos dažnai nė nesusimąstome. Panašiai ir su vaikų auklėjimu. Tiems, kas turi savo atžalų, šis kasdieninis mažųjų ugdymo procesas – blogesnis ar geresnis, yra neišvengiamas.

Keičiantis visuomenės vertybėms, stipriai pakito ir požiūris į vaikų auklėjimą. Atsisakome daugybės kadaise vyravusių stereotipų. Tačiau kartais tampa nebeaišku, kurią senolių patirtį galime panaudoti tokiame ypatingame gyvenimo etape, o kurie mitai šiuolaikinių vaikų ugdymui visiškai nebetinka.

Suprantu jaunus tėvus, kurie kratosi patarimų ir, užuot jų klausę, siūlo ir kitiems išbandyti nelengvą gimdytojų dalią. Tačiau net jų neturintiems nesunku suprasti, jog vaikystė yra be galo svarbus žmogaus gyvenimo etapas, nes ji daugiau nei bet kuris kitas amžiaus tarpsnis daro įtaką tam, kokiais žmonėmis mes tampame – pradedant pomėgiais ir baigiant esminėmis asmenybės savybėmis.

Šeimos ir vaikų psichologė Giedrė Gutautė, kurios paprašėme patvirtinti arba paneigti kai kuriuos su vaikų auklėjimu susijusius mitus, visų pirma priminė, jog tai, kokiais mes tampame, tėra vos 50 procentų genų įtakos. O visa kita nulemia sociokultūrinė žmogaus aplinka.

Mažiausia pastarosios ląstelė – tai šeima, kurioje vaikui gimsta pirmosios vertybės, nuostatos, požiūris į pasaulį. Todėl jei jau galime taip stipriai įtakoti savo atžalos gyvenimą, vertėtų suprasti esminius auklėjimo principus.  

Draugauti ar vadovauti?

Pasitaiko be galo įvairių diskusijų apie tai, koks turėtų būti tėvų ir vaikų bendravimo santykis – lygiavertis ar autoritarinis? Kartais yra sakoma – kaip nuostabu, kai tėvai su vaikais gali bendrauti kaip su draugais. Bet ištiktųjų tai nėra teisinga nuomonė.

Tėvai turi nustatyti ribas, parodyti vaikui, kas yra leistina. Jei reikia, nepamiršti ir kontroliuoti atžalos, visuomet teikti pagalbą ir stengtis suprasti savo vaiką. Tačiau kai gimdytojas tampa tiesiog draugu, vaikui sunku jausti jo autoritetą.

Žinoma, perdėtai autoritarinis auklėjimas gali įskiepyti greičiau neapykantą arba baimę, bet ne pagarbą tėvams. Geriausia vaikui augti abipusio supratimo kontekste, kai atsižvelgiama į vaikų norus. Paradoksalu, bet net ir tokiai namų atmosferai netrukdo nustatytos griežtos ribos – kas galima, o kas ne.

Žadėkime atsakingai

Nustačius ribas tarp leistinų ir nepageidaujamų dalykų, labai svarbu nepamiršti laikytis susitarimų. Ypač tai taikytina pažadams. Tėvai savo mažiesiems kone kasdien turi pažadėti galybę įvairiausių dalykėlių. Ir visus juos tesėti nėra paprasta. Bet jų netesėjimas vaikui yra vienas blogiausių auklėjimo pavyzdžių.

Tėvų neįvykdymas to, ką turėjo, sukuria vaikui jausmą, kad pasaulis yra nenuspėjamas. Nematydamas žadėjimo ir tų dalykų ištesėjimo pavyzdžio ir pats vaikas neišmoksta to daryti.

Hypergloba vs nesaugumo jausmas  

Taigi, kaip jau aptarėme, minėtasis saugumo jausmas yra vienas iš svarbiausių dalykų asmenybės formavimesi. Nesiimsime spręsti, kurią vietą vaiko prioritetų sąraše jis užima, tačiau raidos psichologai įsitikinę, jog tiek per didelė globa, tiek dėmesio trūkumas vaikystėje palieka pasekmes vėlesniame amžiuje. Tai gali atsiliepti nepasitikėjimu aplinka, įgytais kompleksais ar nepilnavertiškumo jausmu, prieraišumo sutrikimais ar kitomis ydingomis santykių formomis.

Bet kaip išlaikyti tą aukso viduriuką tarp per mažos globos ir vaiko spaudimo į kampą? Tai tikrai nėra paprasta, bet viskas, pasirodo, pamatuojama labai primityvia taisykle – vaiko amžiumi. Kuo mažesnė jūsų atžala, tuo didesnės globos jai reikia. Kūdikiui būtina pastovi kontrolė, tačiau vaikui augant reikia skatinti jo savarankiškumą.

Tėvams taip pat reikia mokytis paleisti vaiką į gyvenimą, suvokiant, kad tai atskira asmenybė. Savarankiškumo skatinimo procesas vyksta nuo pat mažens iki vėlyvos paauglystės, kai jaunuolis tampa pasiruošusiu pilnai atsakyti už savo gyvenimą.

Nejaugi mergaitės ir berniukai tokie skirtingi?

Vienas iš pagrindinių sovietinėje santvarkoje egzistavusių ir vėliau paneigtų stereotipų – skirtingas mergaičių ir berniukų auklėjimas. Tarp įsišaknijusių lyčių vaidmenų ir bandymo juo neigti tampa nebeaišku – kaip turi būti auklėjami berniukai ir mergaitės?

Kad abiejų lyčių vaikai skiriasi savo interesais, poreikiais ir aktyvumu, negali nuneigti niekas. Natūralu, kad tai šiek tiek nulemia ir santykį su vaiku. Tačiau vienas blogiausių stereotipinio pagal lytį auklėjimo pavyzdžių – slopinimas kokių nors vaiko emocijų.

Standartinė frazė – vyrai neverkia. Vaikas neturi bijoti jokių savo emocijų. Jas netgi reikia skatinti rodyti konstruktyviais būdais, nes emocijos niekur nedingsta, o slopinamos jos pasireiškia kitokiomis formomis, pavyzdžiui, agresija. Keista, tačiau berniukai kartais pačių tėvų skatinami elgtis agresyviai, patariant – jei tau trenkė – trenk atgal. Mergaitės dažnai skatinamos būti geromis ir paklusniomis, kas gali kelti didesnį priešiškumą savo tėvams.

Neklaužada ar hiperaktyvus vaikas?

Labai svarbu skirti nepaklusnius, daug dėmesio reikalaujančius vaikus nuo hiperaktyvių. Hiperaktyvumas nėra tiesiog judraus vaiko bruožas. Tai sutrikimas, atsirandantis dėl realaus smegenų pažeidimo ar kitų priežasčių, ir auklėjimas jį lemia mažiau.

Tačiau vaiko nepaklusnumas – visai kas kita. Toks elgesys dažnai nulemtas tėvų nesugebėjimo prieiti prie vaiko, rasti bendrą kalbą su juo. Vaikas tokiu elgesiu protestuoja norėdamas užtvirtinti savo egzistavimą arba gauti dėmesio. Dėl to nereikia kaltinti tik vaiko, nes neklausimas tėvų neretai susijęs su auklėjimo problemomis.

Tėvų santykiai išmoko vaiką bendrauti su priešinga lytimi

Šeima vaiko vystimesi atlieka dar vieną labai svarbų uždavinį – supažindina su lyčių vaidmenimis bei moko bendrauti su priešinga lytimi. Mamos ir tėčio santykiai vaikui yra pavyzdys, kaip kuriami santykiai tarp vyro ir moters. Suprantama, vaikui palankesnė pilna šeima – šalia turint mamą ir tėtį, tačiau tik tokiu atveju, jei namuose vyrauja darna.

O kai šeima nėra darni, vaikas pagal šį santykių modelį (kartais, tiesa, ir pagal priešingą) kuria savo tolimesnius santykius. Jei namie nėra ramybės ir saugumo, tuomet susiformuoja iškreiptas santykių supratimas – mergaitėms būdinga kurti pernelyg prieraišius santykius ir tapti nuo jų priklausomoms, o berniukams – bijoti juos pradėti ir įsipareigoti.

Todėl vaikui kur kas geriau gyventi išsiskyrusioje nei nedarnioje šeimoje. Tačiau augant su vienu iš tėvų taip pat slypi tam tikri pavojai, kuriuos verta žinoti.

Vaikas turi pažinti ir mokytis bendrauti su abiejų lyčių žmonėmis. Beje, apie šeštuosius gyvenimo metus mažasis pradeda identifikuotis su savo lyties gimdytoju, todėl tuo metu ypač svarbus ryšys tarp jų. Jei vaiką augina vieniša mama, kaip dažniausiai nutinka, o su tėvu matytis nėra galimybės, pravartu turėti artimą vyro pavyzdį, tarkime, senelį, kuris vaikui būtų vyriškumo pavyzdžiu. Nedera blogai kalbėti apie tėvą, nes taip nesunku suformuoti neapykantos jausmą vyriškai lyčiai.

Tėvų santykių pavyzdžio svarba paaiškina tendencijas, kodėl vaikų namų auklėtiniai, neturėję šalia tėvų, neretai turi prieraišumo sutrikimų, nemoka tinkamai elgtis su žmonėmis, meluoja, skaudina kitus.

Tėtis bara, mama užjaučia

O kaip gi tėvų vaidmenys šeimoje? Plika akimi matyti, jog motinos ir tėvo auklėjimas kiek skiriasi -  mama dažnai už visas išdaigas atleidžia besąlygiškai, o tėčio žodis šeimoje būna neginčytinas ir paskutinis. Psichologė Giedrė Gutautė patvirtina, kad tai nėra blogas vaidmenų pasiskirstymas, tačiau paneigia mitą, kad motinos meilė įgimta, o tėvo jausmus reikia nusipelnyti. Vaikas turi būti mylimas ir niekuo nenusipelnęs...

(www.buklaimingas.lt – publikuota žurnale "Būk laimingas" 2010 gruodį)