Foto: Kęstutis Pleita

Vaikų pasirengimas atostogoms stovyklose

Vaikų pasirengimas atostogoms stovyklose

Žiniomis tėveliams rūpimais klausimais apie vaikų pasirengimą atostogoms stovyklose ir jų teikiamą naudą sutiko pasidalyti dviejų mažylių mama, vaikų psichologė Giedrė Gutautė Klimienė.

Iš ko galime nuspręsti, kad vaikas jau pasiruošęs savaitę ar dvi praleisti stovykloje be savo tėvelių?

Į stovyklas su nakvyne rekomenduočiau leisti mokyklinio amžiaus vaikus, vadinasi, jau atšventusiems šeštąją, o geriausia septintąją gimimo dieną. Žinoma, net ne visi pirmųjų ar antrųjų klasių mokiniai būna tam pasiruošę, todėl prieš siųsdami savo atžalą į kelias dienas ar dar ilgiau trunkančią stovyklą, tėveliai turėtų atsižvelgti į savo vaiko sugebėjimus ir įpročius. Pavyzdžiui, kaip dažnai jūsų vaikas keliauja, nakvoja pas gimines, būna vienas ir pan. Paprastai vaikams sunku keisti aplinką, praeina nemažai laiko, kol jis pripranta prie naujos vietos ir joje ima jaustis saugiai.

Kitas labai svarbus dalykas – jūsų vaiko savarankiškumas. Savaime suprantama, kad į stovyklą leisti galima tik tokį vaiką, kuris moka pats savimi pasirūpinti: pasiimti valgyti, apsirengti, nusiprausti ir atlikti panašius saviruošos darbelius. Jei vaikas to padaryti dar nesugeba, jam stovykloje bus labai sunku, nes ten negaus tiek daug dėmesio kaip iš tėvų.

Taip pat svarbu mokyti vaiką bendrauti, draugauti. Žinoma, to lyg jis ir mokosi savaime jau darželyje, tačiau tėvų vaidmuo čia labai svarbus. Jie turėtų domėtis, kaip ir su kuo jų vaikas bendrauja. Leisti ir net skatinti draugus pasikviesti į svečius. Atvirai kalbėtis apie draugystę, patarti vaikui, kaip spręsti konfliktus, padėti susitaikyti ir kartu aptarti įvairias bendravimo situacijas. Tėvai mokyti draugavimo turėtų nuolatos, nes to per dieną ar dvi neišmokstama.

Kaip patartumėte elgtis tėvams, kurių vaikai nenori vykti į stovyklas?

Vargu, ar verta vaiką versti važiuoti į stovyklą, jei jis to nenori ar net bijo. Kitaip jam ir sau patiems padarysite „meškos paslaugą“: vaikas jausis nesaugus, nesuprastas ar net išduotas savo paties tėvų. Visai kitas reikalas, jei jūsų atžala bijo važiuoti į stovyklą tik todėl, kad niekada joje nebuvo. Tokiu atveju geriausias būdas šią baimę nuslopinti, ne tik kartu su juo nuvykti į stovyklą, tačiau joje bent pusdienį praleisti kartu su vaiku. Taip pat pirmą kartą leidžiant vaiką į stovyklą reikėtų parinkti esančią arčiau namų, kad dažniau galėtumėte jį aplankyti, o prireikus ir skubiai parsivežti namo. Iš tiesų niekada stovykloje nebuvusį vaiką iš pradžių geriausia leisti į dienos stovyklą. Čia jis įpras būti su vadovais ir kitais vaikais.

Ką patartumėte tėveliams, auginantiems drovius ir nedrąsius vaikučius: ar jiems stovyklos naudingos?

Dažnai vaikas, kuris yra drovus, nedrąsus, ir kuris susiduria su bendravimo sunkumais, jaučiasi   atstumtas, nemylimas ir nepriimtas bendraamžių, kas dar labiau jį skatina užsidaryti. Todėl stovykla tokiam vaikui gali būti tinkamas būdas šiuos jausmus nugalėti. Čia žaidžiami susipažinimo, sportiniai, komandiniai ir kiti žaidimai įtraukia visus vaikus į bendrą veiklą, daugeliui leidžia pasijusti svarbiam, reikalingam. Dėl to jis atsipalaiduoja ir ima labiau pasitikėti savo jėgomis bei save vertinti. Žinoma, drovesnius vaikus iš pradžių taip pat patarčiau leisti į dienos stovyklas ar mėgstamos veiklos būrelius.

Ar svarbios vaikui gerai organizuotos vasaros atostogos? Kiek jis turi būti užsiėmęs, kad nepervergtų ir netinginiautų?

Dažnai nutinka taip, kad tėveliai turi vos kelias savaites vasaros atostogų, o visą kitą laiką jų vaikas namuose būna vienas. Tai gali baigtis besaikiu sėdėjimu prie kompiuterio, televizoriaus ekrano, kvailų išdaigų ar beverčio šlaistymosi gatvėmis. Bent dalies to galima išvengti gerai suplanavus savo vaiko atostogas. Stovyklos – vienas iš būdų tai padaryti. Buvimas jose plečia vaiko akiratį, suteikia žinių, ugdo pažinimą, o, pavyzdžiui, sportinės dar ir gerina jo fizinę būklę bei stiprina sveikatą.

Kiek yra per daug ar per mažai užimtumo, bendrai pasakyti neįmanoma. Juk vienas vaikas aktyvesnis ir gali nors ir visą vasarą būti stovykloje ar lankyti būrelius, o kitas – ramesnis, uždaresnis. Jam norisi mažiau bendravimo ir daugiau laiko savam hobiui: gal skaitymui, gal rankdarbiams, gal konstravimui ar kitai veiklai. Taigi, tėveliai į šį klausimą gali atsakyti tik atidžiai pažvelgę į savo vaiką: kiek ir, kaip užimtas jis jaučiasi laimingas. 


(Publikuota žurnale "Ji" 2011 birželis Nr. 76)